Apie keramines čerpes

Keraminės čerpės
Wienerberger koncernas - didžiausias keraminių čerpių gamintojas pasaulyje

Apie 80 proc. savo gyvenimo žmonės praleidžia pastatuose. Namo stogas - viena iš pagrindinių pastato sudėtinių dalių. Todėl labai svarbu teisingai pasirinkti stogo dangą. Renkantis stogo dangą reikėtų atsižvelgti į:

  • stogo ilgaamžiškumą;
  • ekologiškumą;
  • stogo dangos atsparumą ugniai;
  • stogo dangos poveikį stogo konstrukcijai;
  • stogo estetiką (komplektacijos pilnumą, nuolydžio galimybes ir kt.);
  • stogo kainą. 

Keraminių čerpių stogų istorija

Nuo tada, kai buvo pradėti statyti pirmieji namai, iškilo problema: kuo uždengti namo stogą? Manoma, kad pirmųjų namų stogams uždengti buvo naudojamos natūralios medžiagos: medis, šiaudai, lapai, nendrės ir pan. Atsiradus mūrinei statybai, stogų dengimui pradedamos naudoti dirbtinos, specialiai stogams gaminamos, medžiagos: apdorotas akmuo, švino ir vario lakštai, vėliau - keraminės čerpės.

Spėjama, kad Lietuvoje keraminės čerpės atsirado kartu su mūrine pilių, rūmų ir bažnyčių statyba – XII – XIV amžiuje. Gali būti, kad pirmosios pilys ir bažnyčios buvo dengtos lentelinėmis dangomis arba brangiais švino lapais, vežamais iš užsienio. Tačiau XIV amžiuje keraminių čerpių danga jau buvo populiari, čerpės dažnai randamos kultūriniuose sluoksniuose. Spėjama, kad pirmieji čerpiniai stogai Lietuvoje buvo dengti  "vienuolis/vienuolė" tipo čerpėmis. Tai daugiau pietų šalyse naudojamų "totoriškų" čerpių atmaina, pritaikyta šalims, kur nestokoja medienos ir kur viešpatauja gotikinis stilius. Lietuvoje taip pat yra tokio tipo čerpėmis dengtų pilių, vienuolynų ir kitų istorinių objektų. Beveik tuo pačiu metu atsiranda plokščios čerpės, kurių gamyba ir dengimas buvo daug paprastesni nei "vienuolis/vienuolė", o jas klojant "žvyneliniu" būdu galima buvo sutaupyti ir medienos grebėstavimui. Renesanso ir baroko laikais stogai sulėkštėjo. Tradicinė čerpių danga pasidarė per sunki. Tada ir buvo išrasta "S" tipo – olandiška čerpė. Olandiška čerpė buvo dengiama vienu sluoksniu, todėl dangos svoris sumažėjo beveik dvigubai, o tai labai svarbu lėkštesniems stogams, kurių pagrindinė apkrova yra nuosavas svoris ir sniego apkrova. XIX a. rankiniu būdu gaminamos ir su skiediniu klojamos S – tipo čerpės keičiamos pramoninės gamybos štampuotomis "Marselio" tipo čerpėmis, kuriomis buvo galima kloti ir 300 nuolydžio stogus.

Laikui bėgant, pramoninė revoliucija išstūmė rankinį darbą čerpių gamyboje. Pagerėjo čerpių kokybė. Sumažėjo jų kaina. Čerpės tapo prieinamos gyvenamų namų statyboje. Žymiai supaprastėjo jų klojimo technologija. Čerpės klojamos sausai, pritvirtinamos nerūdijančiais tvirtinimo elementais. Čerpių klojimas žymiai pagreitėjo ir atpigo. Atsirado daug naujų čerpių formų. Žymiai padidėjo čerpių nomenklatūra: be eilinių ir kraiginių čerpių atsirado šoninės (vėjalentinės), ventiliacinės, anteninės ir kt. čerpės. Atsirado čerpės su dvigubu falcu, leidžiančios dengti lėkštus stogus. Beveik visų formų čerpės pradėtos štampuoti.

Bloga kokybė, siaura gaminių nomenklatūra ir netinkama dengimo technologija prisidėjo prie žmonių neigiamo požiūrio į keraminių čerpių dangą Lietuvoje. Trumpam praradusios savąją rinkos dalį 60-aisiais praėjusio šimtmečio metais, atsiradus alternatyvioms pigesnėms stogo dangoms, keraminės čerpės šiandien ir vėl tampa populiarios.

Reikalavimai keliami keraminėms čerpėms

Augant statybos apimtims, per pastarąjį dešimtmetį labai išaugo reikalavimai keraminėms čerpėms. Atsparumas šalčiui – pagrindinė keraminės čerpės savybė. Jeigu prieš dešimt metų reikalaujamas atsparumas šalčiui buvo 35 tūrinio šaldymo-atšildymo ciklų, tai 2000 m. sertifikuojamos čerpės turėjo išlaikyti 150 ciklų. Priėmus Europos standartus, taikomus čerpėms ir jų bandymų būdams, pasikeitė čerpių bandymo būdai ir Lietuvoje. Čerpės šaldomos ir atšildomos suklotos ant grebėstų, imituojant natūralias sąlygas (D metodas). Šiuo būdu šaldomos čerpės turi išlaikyti 100 ciklų. Mažiausia čerpių ardančioji apkrova lenkiant priklausomai nuo jų tipo turi būti nuo 600 N iki 1500 N, jos turi nepraleisti vandens. Keraminės čerpės, kaip ir daugelis kitų statybinių medžiagų, turi būti sertifikuotos Lietuvoje.

Šiuolaikinis keraminių čerpių stogas

Šiuolaikinis šlaitinis stogas, jo konstrukcija ir danga turi atitikti šiuos esminius reikalavimus (STR 2.05.02:2001 "Statinių konstrukcijos. Stogai"):

  • atsparumo eksploatacijos poveikiams,
  • mechaninio patvarumo ir pastovumo,
  • gaisrinės saugos,
  • higienos, sveikatos ir aplinkosaugos,
  • naudojimo saugos,
  • apsaugos nuo triukšmo,
  • energijos taupymo ir šilumos išsaugojimo.

Manoma, kad didelis čerpių svoris yra jos trūkumas. Tai netiesa! Didesnis dangos svoris nedidina gegnių skerspjūvio, kuris parenkamas dažniau iš reikiamo apšiltinimo storio ir grebėstų prikalimo sąlygų, ir dažniausiai priimamas 5*18 cm. Atstumo tarp gegnių taip pat negalima didinti, nes tada didės grebėstų matmenys. Rekomenduojamas gegnių žingsnis yra nuo 0,8 iki 1,0 m. Palyginus čerpes su kitomis dangomis, sniego apkrova retai viršija dangos svorį, todėl deformacijų svyravimai yra mažesni. Čerpių masė didina dangos šilumos inerciją (masyvumą). Vasarą čerpių danga nekaista. Pastogės ir mansardos patalpose lengviau palaikomas optimalus mikroklimatas. Priklausomai nuo pasirinkto čerpių tipo 1 m2 stogo dangos masė gali būti nuo 40 iki 60 kg.

Panašūs straipsniai